Mažeikiuose tarp pilkų pastatų atsirado spalvinga siena, kuri kelia geras emocijas. Dailės mokyklos mokytojai ir mokiniai papuošė sieną, esančią tarp Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios ir prekybos centro IKI.

Pasak Dailės mokyklos direktoriaus Zenono Steponavičiaus, sieną sutvarkyti sugalvojo Savivaldybės kultūros centro direktorė Krista Kinčienė. Jos dėka atsirado ir finansavimas: „Ji turėjo tokią intenciją – sieną išgražinti Žemaičių dūdų šventei, bet mūsų nuomonė kitokia – reikia ne tik tai šventei. Norėjome mieste padaryti tokį objektą, kuris keistų nuotaiką, miesto viziją. Dabar miestas su daug pastatų palieka tokio niūraus, pilko miesto nuotaiką.“
Z. Steponavičius džiaugėsi, kad atsirado žmogus – geras tapytojas – ir uždavė toną, ką reikėtų padaryti ant sienos. „Pirmiausia nufotografavome tuščią sieną ir mokiniams išdalinome nuotraukas, paprašėme, kad jie nupieštų tai, ką norėtų matyti. Vaikai atnešė eskizų, pamatėme įdomių motyvų, tik reikėjo sukurti kažkokią koncepciją. Viską sudėjus išėjo šedevras“, – didžiavosi padarytu darbu Z. Steponavičius. Pasak jo, mokiniai dirbdami patys maišė spalvas, todėl siena išėjo labai spalvinga: „Net dažų pardavėjai nustebtų, kad iš parduodamos produkcijos galima tiek spalvų ir atspalvių padaryti.“   
 
Dailės mokyklos mokytojas metodininkas, projekto vadovas Virginijus  Tamošiūnas mano, kad erdvė tarp bažnyčios ir IKI, palyginus su kitomis erdvėmis, visai graži. „Ta betoninė pilka siena prie IKI prekybos centro pati savaime norėjo, kad ją kas pakeistų. Mes ne pirmi piešiame ant tvorų, bet norėjosi, kad ši tvora būtų išskirtinė, tik mūsų mieste“, – teigė V. Tamošiūnas.
„Ta siena turbūt pirmas pavyzdys, kaip naujieji menai organiškai įeis į miestą. Klausiau žmonių, kaip jiems ši idėja, jie sakė, kad jau praėjus pro šią vietą nuotaika pasikeitė. Iš tikrųjų kiekvienas tame piešinyje suranda savo elementą: ir katinas yra, ir portretas, ir figūra, ir dviratis, tie daiktai vaikų naudojami, jų nuotaikos, troškimai. Viskas pateikta netiesmukiškai, kiekvienam žmogui individualiai, ką jis norės, tą atras. Vienas gal norės atrasti linijas, kitas spalvas, trečias ir tuos motyvus, ir daiktus. Pasaulis tuo ir įdomus, kad kiekvienas ieško, ką jis norėtų tame kūrinyje atrasti“, – kalbėjo Z. Steponavičius.
 
Pasak V. Tamošiūno, piešinyje figūros ir abstrakcijos stilizuotos: „Panašiai kaip didžėjai sukuria muziką: jie turi daug gatavų kūrinių, paskui keičia ritmus ir padaro kažką savo, tai galima sakyti, kad taip ir buvo. Mintį davė mokiniai, o suvedimą, plastiką, stilistiką reikėjo padaryti mokytojams.“ Anot V. Tamošiūno, siena labai didelė ir daryti kažką, kad būtų realistiška, tikroviška, natūralistiška, niekada nepasiteisins, kadangi bažnyčios, Kultūros centro architektūra, ritmika savaime reikalauja lenktų, tiesių linijų.
„Stilistika nėra taip jau visiškai mano išgalvota, rėmiausi Alfonsu Dargiu, gimusiu ir gyvenusiu Mažeikiuose. Kai kurie motyvai paimti iš jo kūrinių, nes pagalvojau, kad jis visgi mažeikietis, daug nuspelnęs, dovanojęs savo darbų Mažeikių muziejui ir man norėjosi priminti šį garbų Mažeikių krašto žmogų“, –  kalbėjo V. Tamošiūnas.
 
Pasak Z. Steponavičiaus, mieste yra daug vietų, kurias reikėtų puošti: „Mažeikiuose ir architektoniškai, ir istoriškai yra tokių vietų, kurios reikalauja memorialinių lentų. Taip pat turime daug skulptūrų, tik reikėtų pagalvoti, kaip paruošti jų aplinką, jas galėtume pasukti, perkelti. Turime daug ką pasidarę, tik nesugebame vizualizuoti, kad žmonėms būtų patrauklu.“ „Gal čia ir yra problema, kad nėra miesto dailininko, kuris būtų atsakingas už miesto įvaizdį“, – sakė V. Tamošiūnas.
„Dailės mokykla turi pačius stipriausius dailininkus ir norėtųsi, kad visuomenė daugiau išnaudotų pačią Dailės mokyklą, ateitų, klaustų, prašytų, jei reikia, užsakytų. Mes turime gerus tapytojus, tekstilininkus, galime daug ką padaryti“, – kalbėjo Z. Steponavičius.
Praneša „Būdas žemaičių".


Mažeikių.info

Naujausi komentarai

Tavo komentaras

Vardas *

Įveskite simbolius iš paveiksliuko:		Komentuoju

Informuokite redakcija apie netinkamus komentarus.